Siekiu perteikti nostalgišką atmosferą, prisiminimų virpesius, šviesų liūdesį išryškinant kaip autentišką lietuviškumo bruožą.“.   Tarpdiscipliniškai pasineriu į intuityvų kūrybos metodą ir savirefleksiją: netipiškos vaikystės pasakos leidžia į procesus pažvelgti infantiliai, nesiekiant rezultato; nepaprastai didelių teatro koridorių kvapas ir paslaptingumas, kaip man atrodė vaikystėje, išryškina dramatišką leitmotyvą, absurdo fikciją, susitapatinimas su kolekcijos personažu leidžia tapti mąsliu stebėtoju. Daugiakultūris, daugiatautis ir įvairus Vilnius ir jo apylinkės, kur žingsniuoju atsisakius laiko nuovokos, suvokus visa ko trapumą, tampa pagrindiniu atspirties tašku.